Skalpeliu prieš rėmenį (straipsnis „Ūkininko patarėjuje“)
Kalbant apie refliuksą, kitaip dar vadinamą rėmeniu, idealiai tinka posakis – sotus alkano neužjaučia. Niekada ar tik retkarčiais jaučiantys deginantį graužimą stemplėje žmonės atsisako patikėti, jog tai rimta liga, o jeigu dar tiki reklama, ir kitus tikina, jog ji lengvai išgydoma piliulėmis, kurioms net recepto nereikia. O ką daryti tiems, kuriuos šis negalavimas kankina diena iš dienos ir nori nenori tenka prie jo taikyti ir savo gyvenimo būdą?
Su nuomone, kad rėmuo – nerimta, nesutiktų ir Kauno klinikų chirurgai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos (MA) Chirurgijos klinikos docentai Antanas Mickevičius ir Žilvinas Dambrauskas, įspėjantys, jog negydomas vaistais ar chirurginiu būdu refliuksas gali tapti daugelio sunkių ligų priežastimi.
LR laida „Sveikata“ 2011 07 02
Nemažam skaičiui žmonių pažįstamas labai nemalonus jausmas – rėmens graužimas, dar kartais vadinamas kartėlis. Daugelis žino, kad tai yra dėl padidėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo. Rėmenį, arba mediciniškai gastroezofaginio refliukso ligą, gydo ir šeimos gydytojai, ir gastroenterologai, galimas ir chirurginis gydymo būdas. Apie tai – Kauno klinikų Chirurgijos klinikos chirurgas doc. Antanas Mickevičius.
Stemplinės angos išvarža ir gastroezofaginis refliuksas. Chirurginio gydymo galimybės ir rezultatai
Antanas Mickevičius, Žilvinas Endzinas, Mindaugas Kiudelis, Almantas Maleckas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinika
Įvadas
Stemplinės angos išvarža kaip anatominis defektas medicininėje literatūroje minima seniai. Atsiradus rentgenokontrastiniams ir endoskopiniams tyrimams, Barrett ir Allison (1) pasiūlė refliuksezofagito terminą, nurodydami jog rūgštaus skrandžio turinio refliuksas į stemplę, atsirandantis dėl stemplinės angos išvaržos ir pakitusios anatomijos, yra uždegimo stemplėje priežastis. Medikamentinis gastroezofaginio refliukso ligos gydymas, prasidėjęs nuo antacidinių vaistų vartojimo, tapo žymiai efektyvesnis, įdiegus H2 blokatorius ir protonų siurblio inhibitorius (PSI), kurie šiuo metu yra pirmo pasirinkimo vaistais. Didžiausias konservatyvaus medikamentinio gydymo trūkumas – dažnas (iki 80%) klinikinių ligos simptomų bei ezofagito atsinaujinimas, nutraukus medikamentinį gydymą (2). Antirefliuksinės chirurgijos pagrindinis tikslas – stemplės ir skrandžio santykinės anatomijos atstatymas: stemplinės angos išvaržos plastika ir apatinio stemplės rauko sutvirtinimas, formuojant skrandžio dugno volelį aplinkui stemplę.Tuo būdu panaikinamas patologinis rūgštaus skrandžio turinio refliuksas į stemplę. Nuo 1956 m, kai R.Nissen aprašė pirmąsias fundoplikacijas (3), šią operaciją ir jos modifikacijas imta plačiai taikyti gydant stemplinę angos išvaržą, komplikuotą gastroezofaginiu refliuksu . Geri rezultatai (90% atvejų gaunamas ilgalaikis efektas ) aprašomi daugelio autorių (4,5,6), tačiau platesnį šių operacijų paplitimą stabdė didelis operacijų traumatizmas (laparotomija arba torakotomija), skausminis sindromas pooperaciniu laikotarpiu.
1991 m. įdiegus laparoskopinę antirefliuksinę chirurgiją, atsivėrė naujos šių operacijų galimybės. Mažai traumatiška operacija, mažesnis, nei po atvirų chirurginių operacijų skausminis sindromas, trumpesnis pooperacinis atstatomasis laikotarpis sąlygojo chirurginio minimaliai invazinio gastroezofaginio refliukso bei stemplinės angos išvaržų gydymo paplitimą paskutinio dešimtmečio metu (,8,9,10 ). Mūsų klinikoje laparoskopinės fundoplikacijos nuo 1998 m. tapo standartiniu stemplinės angos išvaržų, komplikuotų gastroezofaginiu refliuksu, gydymo metodu. Straipsnyje norime apžvelgti šio gydymo metodo pradinę patirtį bei rezultatus.
